Vilnies nr. 92 lapkričio 28 d.

Redakcijos skiltis

Žodis gydo, žodis žeidžia. Rodos, taip kalba liaudies išmintis, kuri visad buvo patvirtinta praktika. Beje, ir nuolat tvirtinama iki šiol visur, netgi ten, kur žmogus laukia ir realios (ne žodinės) pagalbos - medicinos įstaigose. 

Į  redakciją ankstyvą pirmadienio rytą atskubėjusi Dubingių s., Murališkių kaimo gyventoja Danutė sunkiai tramdė ašaras. Neįgali ir serganti ne viena lėtine liga moteris, lydima dukros,  po vizito pas šeimos gydytoją, įtariant apendicitą, atsidūrė  priėmimo skyriuje. Pagalba jai buvo suteikta greitai, kokybiškai ir, anot pačios moters, profesionaliai. Skausmai numalšinti, šeimos gydytojos spėjimas, laimei, nepasitvirtino. Tad dubingiškė savaitgalio pavakary apie 17 val. atsidūrė... lauke. Paslauga suteikta, formaliai viskas gerai. Tai kodėl ant skruostų nedžiūsta ašaros? 

Gydytojas, ligonės apibūdinimu, ne vietinis, gal rezidentas, dukrą užtikrino, kad mama bus guldoma į vietos arba net kaimy-ninio miesto  ligoninę, todėl laukti nėra ko. Aišku, mergina nė nedvejojusi išvyko  - juk studentė. Ji, matyt, nė nenumanė, kad mama, po lašinės nurimus skausmams, bus išleista į niekur. Žinoma, dubingiškė pateko į giminių globą, o jeigu jų nebūtų? Moteris netramdo ašarų, o mes negalime jai atsakyti į klausimą, kur baigiasi gydytojo atsakomybė už pacientą - ten, kur baigiasi skausmas? Juk jau ne jo problema, kad į Dubingius savaitgalio vakare iš miesto centro niekaip nepateksi - nebent taksi, kuris dažnai neįkandamas. Sakysite, tai socialinė kai-miško rajono ir jokiu būdu ne mediko problema? Galbūt. Juolab, kad gydytojas - miesčionis, net nenutuokiantis, jog tokiame svieto pakraštyje nėra nei viešojo transporto su savais autobusais, nei troleibusų, o atstumas iki Dubingių ir pėsčiomis neįveikiamas. Tai ironija... Gal gydymo įstaigos vadovams reiktų pamąstyti apie tai, kad atvažiuojantiems užsidirbti medikams praverstų pamokėlės apie susisiekimo su kaimiškomis vietovėmis  ypatumus, kurie tiesiogiai susiję su mokinukų judėjimu į ir iš mokyklos?.. Bet įstaigai jau kuris laikas vadovauja tai vienas, tai kitas vadovas, iš jų kaip ir nieko nepareikalausi. O atsakymas, kad žmogui buvo suteikta medicininė pagalba, kuria jis pats, sako, patenkintas, turėtų tenkinti visus. Juolab, kad ir tiesioginis gydytojo va-dovas, prašomas pakomentuoti situaciją, sako, jog girdėjęs apie incidentą, bet jam reikėtų ne žodžių, o... raštiško moters kreipimosi. Kaip ir dėl to, kaip buvo su paciente bendraujama. O juk tereikėjo paprasto paaiškinmo, ar toleruojama neatida (žmo-giškoji). Danutė mums dėstė neįtikimus dalykus, esą ji nuolat jautusi gydytojo pašaipą dėl ankstesnio medikų sprendimo ją operuoti bei jos duoto sutikimo tam, o kai kurie vertinimai vertė jaustis nevisaverte... Žodis - ne žvirblis. O kai jis skrieja iš gydytojo lūpų... Tuo tarpu Murališkių kaimo gyventoja, lyg pasiteisinimui, kad guodžiasi, sako, jog jau ne kartą vietos medikų paslaugomis naudojosi, ir ligoninėje yra gulėjusi, ir tik geru žodžiu ten dirbančius gydytojus galinti minėti, nes visad sulaukusi tinkamos pagalbos... 

Dažnai mėgstame sakyti, jog ilgametis medikas surambėja, tampa ne toks jautrus kito skausmui ar negaliai, nes gyvenimas prie visko pripratina, kad juos turi keisti jauni ir perspektyvūs specialistai. Šiandien, klausydamas žmogaus, ieškančio pagalbos redakcijoje, pasakojimo, sužinai, kad uždarbiauti į šalia sostinės (kas labai patogu) įsikūrusias ligonines atlekiantys specialistukai (?!) susireikšmina ir leidžia sau rėžti kalbas apie tai, kad "jeigu medikas lieps duoti galvą į sieną, tai ir duosi?", ko niekad sau neleistų "senosios mokyklos" daktaras. Atrodo, jog prieš daktarą beliko liga, o kur žmogus? Tokį klausimą reiktų užduoti ir ką tik iškeptam daktarėliui, bet jo telefonas tik "pypsi". Kas galėtų paneigti, jog kažkas nepatarė jo tiesiog nekelti?

Beje, Danutei dar iki stotelės, kurioje sustoja autobusas reikia pėsčiomis įveikti 3 kilometrus. Ir šito jos niekas neklausė.