Vilnies nr. 4 sausio 13 d.

Redakcijos skiltis

Pastarųjų įvykių pasaulyje fone, kuomet žudomi žurnalistai, padegamos redakcijos, sulaukiama vis daugiau nerimo keliamų grasinimų žodžio laisvei, demokratijos pagrindui, imi galvoti, kokie esame bejėgiai prieš fanatikus, prieš tuos, kuriems žmogus, jo gyvybė yra beverčiai dėl tiesos sakymo. Sekmadienį minios žmonių ir dešimtys pasaulio lyderių rinkosi į eitynes Paryžiuje, kurios yra  istorinis pasaulio nenusileidimo ekstremizmui pademonstravimas po 17 gyvybių pareikalavusių islamistų atakų.  Izraelio ir Palestinos savivaldos lyderiai,daugybė europos šalių lyderių, demonstruodami vienybę, kuri neturi precedento, buvo kartu demonstracijoje, kuria pagerbtos kraujo praliejimo aukos. O tarp islamistų aukų - ir  žydai bei musulmonas. Milijonai piliečių  pareiškė savo meilę laisvei...

Šiandien mes pažymime savo laisvės datą - Sausio 13 - ąją, kuri parodė, kokie galime būti vieningi, tikri ir pasiaukojantys dėl savo šalies laisvės, dėl vaikų ateities savojoje nepriklausomoje Lietuvoje. Šios dienos aukos visad primins, kiek kainavo siekis būti laisviems...

Šeštadienį miesto kavinukėje vykusiame privačiame keletos žmonių pokalbyje, kuriame dalyvavo labai įvairaus socialinio statuso ir profesijų žmonės, tapau liudininke per skruostą riedančios ašaros dėl... savo šalies, dėl Sausio 13 - osios, kas, pripažinkime, šiandien reta.... Tai buvo nesuvaidinta, ašara riedėjo žmogaus, kuris su Sąjūdžiu žengė nuo pat pirmųjų jo akimirkų ir visoms jo idėjoms yra ištikimas iki dabar, skruostu. Šykštus, bet tikras fotomenininko prisiminimas apie Sausio 13 - ąją, kuomet buvo filmuojamas televizijos ir klausiamas, ko tikisi, buvo palydėtas posmais apie savąją šalį. Jau garbaus amžiaus vyriškis, atmintinai deklamuodamas anuomet prieš TV kameras sakytas eiles, šiandien braukia ašarą. Tik jis vienas žino, kas joje sutilpo: nuoskaudos, kas vyksta dabar, skaudūs prisiminimai, o gal neišsipildžiusios viltys, gal tai, kad jo tėvynė laisva? Žmogus iš savo rankinės ištraukia dar vieną lapą ir tiesdamas dovanų jį kitam, sako, jog tai - Rauda Kryžių kalnui, kuris, bandytas sunaikinti, atgimdavo iš naujo, kurio kryžius dengia kryželiai, o pastaruosius - dar mažesni kryžiukai, kuriame apsilankė Popiežius ir jį pašventino... Žiūrėdamas menininkui  į akis supranti, kad jam skauda dėl savosios šalies, kad labai  svarbu išsaugoti viską, kuo ji yra išskirtinė. Tik ar tai supranta sumaterialėjusi visuomenė, jaunimas, politikai, kokias vertybes įdiegia vaikams šeima ir mokykla?.. Prisiminimai liejasi iš kito pokalbio dalyvio, kuris atvirai prisipažįsta, kaip iki šiol jam kvepia duona. Jos kvapą, skonį (reikia suprasti, kad ir vertę) išsaugojęs nuo vaikystės, kurią lydėjo didžiulę šeimą slėgę nepritekliai. Neatsiklausiau, ar galiu viešai skelbti mintis, todėl rašau su nutylėjimais. 

 

Daugiau skaitykite „Vilnies“ nr. 4 sausio 13 d.