Vilnies nr. 5 sausio 16 d.

Redakcijos skiltis

Spustelėjus šalčiams, praūžus stipriam vėjui, ne vienas atsiduso, jog sąskaitos už šildymą tai jau bent bus! Na, bet esame pripratę prie visko, netgi daug ką pradedame vertinti objektyviai. Juk kiek šilumos suvartojai bendru kaimynų sutarimu atsukęs šilumos čiaupą arba jį prisukęs, tiek ir moki. Na, gal mažiausiai rūpinasi tie, kuriems šiluma ir daugelis kitų dalykų kompensuojami iš mūsų kišenės. Tokiuose būstuose langai atlapoti, o galva dėl sąskaitos neskauda. Gal viskas taip yra todėl, kad daug kas gaunama, kaip sakoma, dykai. Net nesusimąstoma, kad kažkas kitas iš savo atlyginimo, mokesčių, verslo ir pan. dengia tas išlaidas. Juk savivaldybė arba valstybė pati neuždirba, ji kompensacijoms pinigus surenka, tai dažnai darydama nepopuliariai - didindama mokesčius. Mat išlaikytinių daugėja. O kaip jų sumažinti, jeigu noro dirbti nėra, nes gausiamas atlyginimas bus beveik lygus šiuo metu iš visur susirenkamai pašalpai? Tik reikia gerai paieškoti ir pašalpų skyrimo mechanizmą išmanyti. Nors, reikia pripažinti, pastangų sumažinti bedarbių, o tuo pačiu - išlaikytinių armiją, rajone esama nemenkų. Visi žinome, kad savivaldybės vadovai derėjosi su ne viena net  ir ne savo rajono įstaiga dėl galimybės įdarbinti mūsiškius gyventojus, ištiktus bėdos - bedarbystės. Sakoma, kas ieško, tas randa. Tad ir mūsų valdininkams pavyko susitarti, kad grupė žmonių bus įdarbinta vienoje tikrai jaukioje ir švarų darbą pasiūliusioje įmonėje. Maža to, rastos galimybės laiminguosius, nes jie laimėjo darbo paieškos estafetę, iki naujojo darbo pavėžėti. Čia tai bent! - pamanys ne vienas, savo darbą Vilniuje, Utenoje, Ukmergėje ar dar kur nors pasiekiantis savo transportu. Niekam juk nerūpi nei tavo automobilio amortizacija, nei sudeginamas kuras, tiesa, dabar atpigęs, nei kitokie sąnaudas keliantys  dalykai. Pasirodo, pirmieji, tie, kuriems surastos galimybės iki darbo vietos pavėžėti, tapo labai nelaimingi, kai spustelėjo šalčiai... Kaip ir tie, gyvenantys daugiabučiuose ir laukiantys sąskaitų.  Bet pastarieji nelaimingi dėl šilumos, kuri kaulų nelaužo, tik pinigines plonina, o pirmieji nuskriausti, nes garantuojant (patiems nemokamą, nes išlaidas dengia gamykla) pavėžėjimą, neužtikrinta, jog autobuse bus... šilta. Bent jau taip nuskambėjo skundas redakcijai, kurį dėstė anonimė. Taip ir norėjosi vožtelti, kad autobusų parkas, kuris ir taip vos verčiasi, sudurdamas galą su galu tik su savivaldybės kasmetinėmis ir nevienkartinėmis dotacijomis, prabangaus naujo autobuso pasiūlyti negali, kad gal galėtų į darbą važiuojantieji įsidėti termosą su karšta arbata - ir dėl šilumos, ir dėl sveikatos, o gal ir kokią antklodę ant pečių užsimesti. Juk tie šalčiai vos kelias dienas truko, o didelis autobusas, visas perpučiamas, matyt, nespėjamas prišildyti. Kaip sakoma, kai yra gerai, norisi dar geriau. Surasta darbo vieta, išspręstas jos pasiekimo klausimas, jis žmogui nekainuoja, bet va, komfortas... nesukurtas. Aišku, tokia ironija gal ir nelabai laiku bei vietoje, bet šiandien žmogus neužsiduoda sau klausimo, kas būtų, jeigu to darbo neturėtų, o gal jį turėtų, bet pats važiuot iki jo, patiriant tam tikrų sąnaudų, privalėtų? Bet, kaip sakoma, esame laisvi teikti pretenzijas - dėl komforto reiktų kreiptis į administraciją (įmonės), kuri specialiai dėl molėtiškių antrą pamainą formavo rajono vadovų iniciatyva, o ne Darbo biržos, vėlgi tai mums buvo priminta telefonu, pastarąją įstaigą vadinant miegančiąja gražuole..! 

 

Daugiau skaitykite Vilnies“ nr. 5 sausio 16 d.